metamorfozės

stebėdama, kaip pasikeitė mano santykis su šita mergaite -
per šešis mėnesius nuo didelės simpatijos iki negalėjimo pakęsti jos buvimo šalia/kitame kambaryje/tame pačiame kambaryje/jos juoko (per sukąstus dantis)/manierų/kalbėjimo būdo

[vienintelis dalykas, kuris vis dar patinka, tai stilius ir skonis, bet svarstai, kaip gali būti žmogus toks simpatiškas išorėje ir toks nepakenčiamas viduje]

galvoju

o jei su tavim, kuris labai patikai, būčiau šešis mėnesius pagyvenus? (vietoj dviejų mėnesių romantikos)

gal irgi būtum atskleidęs - panašiai kaip mergaitė - tokią visai nepakenčiamą savo pusę?

neramu, kad man su mergaitėm tokios metamorfozės gana dažnai būna (su berniukais dar taip ilgai neteko pabūt).

gal nepataikau žmonių į draugus pasirinkti?

nors... tikrai yra tokių, į kuriuos pataikiau. patikrinta keturių - aštuonių metų testu

užpantentuot ar visi tai žino?

kartais (dažnai) gi plėšaisi dėl dalykų, kurie visai nesvarbūs, drauge.
aha, tuo metu svarbūs atrodo.
bet tu iš perspektyvos pažvelk.

šiandien atėjo į galvą labai paprastas būdas, kaip nustatyti, kas svarbu gyvenime -
ogi pagal prisiminimus.

buvau šiek tiek priblokšta, kai suvokiau, kad prisiminimai niekada neneša ten, kur

gavau/negavau kažkokius dešimtukus/šimtukus/atestatus/dėstytojų pagyrimus/stipendijas. tuo metu, kai vyksta šitie dalykai, atrodo visa apimantys, užgožiantys, gyvybės mirties klausimas. labai svarbūs, žodžiu. euforišką džiaugsmą kelia, arba liūdesį.

bet prisiminimai niekada neneša ten

[jei bendrą dėsnį išvedus, tai turbūt neneša ten, kur tik sau kažką darai, siekdamas savo gyvenimui, reputacijai, SAVIgarbai reikalingų tikslų, bet kartais ir be tikslo]

o prikelia vaizdus

tos žydinčios ievos po langais
pievų ir paukščių ir salų ir kalnų ir uolų
parkų ir voverių ir triušių ir alkoholinės arbatos

dar

kaip jie susirinkdavo pas mane sergančią, kepdavo blynus ir pasakodavo istorijas
kaip aš ateidavau pas ją, ji ką nors kepdavo, aš pasakodavau istorijas
kaip jis šiltai žiūrėjo į mane ir atrodė kad nieko daugiau nėra visam pasauly
jo akys ir antakiai ir skruostai ir šypsena
kaip sutikau naują draugę ir iš karto viena kitą supratom

dar dar noriu dar

nes prisiminimai rodo, kad tik žmonės svarbu, jų antakiai, dar voverės ir upeliai.

ir viskas.