knygos vs. dėžutės

rašau magistrinį, taigi, vėl galvą laužau savo tema - kultūrų įvairovės politika. tingioji Eglė priešinasi, nes baisiai komplikuota, ir smegenis krapštyt rimtai reikia, ir save disciplinuoti, daug mieliau Lietuvoj prie jūros gulėčiau, girdėjau, geras dabar oras, nors gal geriausia būtų gulėti kokioj Graikijoj. bet gerajai ir rimtajai Eglei visai neblogai sekasi, nes ta tema man pati įdomiausia.

neilgai svarsčiau, kodėl.

savo rašiniuose stengiuosi parodyti stereotipus, kurie kartais pasislėpę labai giliai, prisidengę pačiomis subtiliausiomis formomis, bet gyvi ir stipriai ribojantys žmonių pastangas siekti laimės.

tačiau kartais skaitydama apie stereotipus gūžteliu - pati nenoriu sau pripažinti, bet pagalvoju, ir aš taip pagalvoju.

šį savaitgalį universiteto konferencijų salėje vyksta didžiulis musulmonų suvažiavimas. visi su tradiciniais rūbais - ir vyrai ir moterys. matyti, kad čia susirinkusieji itin religingi. visos moterys apsidengę kiek tik įmanoma: matosi arba veidas, arba tik akys. net kūdikiai - mergaitės jau su skaromis ant galvų. ir man sunku suvokti, kaip toks gyvenimas gali būti laimingas. gaila mergaičių, kurios net vaikystėje negali laisvai žaisti ar maudytis jūroje. keista matyti žmones bet kur sustojusius besimeldžiančius, kai ateina tam valanda. apima lengva neracionali baimė, kai pro šalį praeina pulkas moterų, kurių tik akis matau.

šalia manęs bibliotekoje sėdi azijietė. kadangi jau visai neblogai pagal išvaizdą galiu atskirti šalių atstovus, spėčiau, kad kinė. aš mokiausi visą dieną, bet per tą laiką ėjau į parduotuvę, prie saldumynų automato, priešpiečių, pietų, ką jau kalbėti apie "nykštukus" ir internetą. o kinė atėjo apie vidudienį, bet kaip atsisėdo, taip ir nepakilo beveik iki vidurnakčio. vieną kartą su vaikinu buvo išėjus, turbūt pavalgyti. o taip... net pas "nykštukus", atrodo, jiems nereikia. taip "jiems" - nes vėl nelemtas mano protas absoliutina - azijiečių savybės, azijiečių vertybės... dar pajuokauju su savim - ech, norėčiau ir aš būti azijiete, kai reikia mokytis :))

pagaunu save nusikaltimo vietoje, ir toliau kimbu į knygas. suprantu, kad visų pirma - dėl asmeninių priežasčių, norėdama savų stereotipų atsikratyti.

o kad mūsų protas nori žmones į dėžutes dėlioti, tai nereikia nei skirtingų tautų, nei kultūrų. užtenka prisiminti savo požiūrį į naujus pažįstamus bei kaip jis keičiasi, kai labiau suartėjame su žmogumi. o kartais puikus žmogus netampa draugu tik todėl, kad paliekame jį dėžutėje, nurašytą, tuo tarpu jam pačiam neužtenka drąsos (ar noro) pastovėti kurį laiką mums prieš akis, kol jo dėžutė sunyksta. o greičiausiai ir mes jo akyse į kokią dėžutę įpakuoti...