bet kiek daug iš tikrųjų visko ten, ten, maždaug iki penkiolikos. kiek visokių šiukšlelių, kurios neišneštos, neišsklaidytos, neišmėtytos pavėjui ir jūroj nepaskandintos. tūno giliai, ir daug ką paaiškina. kaip kokiam sapne, rodos, pakeli pilną kibirą, sunkiai neši, išpili, grįžti atgal, o jis stovi kaip stovėjęs. ir daug kartų nešiau, dar dažniau kiti man tvirtino, kad nieko nebėra, kad viskas kitaip, viskas švaru. apsisuku ant kulno, o ten toliau riogso. vis tikiu, kad jei tik tu prieitum ir prisiliestum, išnyktų amžiams. bet tu sakai - ateisiu, kai šiukšles išneši. aš gi aiškinu, kad vienai neišeina. taip ir nesusikalbam. tai kuris nusileis, ką?