grįžusi į Kauną radau maždaug trigubai daugiau TV kanalų nei palikau. ir tarp jų yra tikrų perliukų! vienas tokių - BBC Prime. čia rodo išimtinai meninę BBC produkciją - garsiuosius komedinius serialus (pvz., The Office), draminius serialus, pilnametražius filmus.
kadangi TV programose BBC Prime nerandu, tai įsijungus vis laukia netikėti atradimai. vakar štai pataikiau pažiūrėti įdomų ir labai subtilų filmą Gideon's Daughter. įdomus istorinis fonas, kuriame vyksta veiksmas - Anglijoje Thatcher valdžią keičia leiboristai, miršta princesė Diana, planuojama statyti garsųjį Millenium Dome. prilipau prie ekrano, nes galvojau, kad tai politinis filmas apie labai įdomius laikus. bet laikai - tik fonas. filme vėliau susikoncentruojama į pagrindinio Vyriausybės PR specialisto Gideon asmeninį gyvenimą, daugiausia - sudėtingus jo santykius su dukra.
kai kuriose vietose "užkabinama" labai subtiliai ir tuo pačiu giliai, ypač jaunos moters psichologija.
čia turbūt viena iš įspūdingiausių scenų - dukros pasirodymas per mokyklos išleistuves. pažiūrėkite patys :)
beje, šiandien atradau, kad filmą, kaip ir daugiau BBC produkcijos, galima legaliai pažiūrėti senoj geroj jutubėj. prasideda čia.
2008 m. gruodžio 31 d., trečiadienis
2008 m. gruodžio 30 d., antradienis
naujieji metai - mano šiltnamių draugams
kiek daug nelaimingų žmonių, žinokite.
buvo man turbūt 14, kai pradėjau lankytis Šiltnamyje Nr. 1. paskui išaugau, į stogą įsirėmiau, ir teko stoti į Šiltnamį Nr. 2. po jo daugelis dar susiranda kokį nors Šiltnamį Nr. 3. turiu prisipažinti, ir pati kol kas tokiame esu.
dabar visų trijų šiltnamių gyventojus matau kasdien socialiniuose tinkluose, ar bloguose. ir kiek daug jų vis praneša, kokie nelaimingi yra. jie rašo, o tu skaitai vieną ir tą patį - kas nors, prašau, išvaduokite mane iš vienatvės, iš neprasmės, iš rutinos, iš vienatvės, vienatvės, vienatvės, prašau, atsiliepkite, alio...
išeina iš šiltnamių į realybę jie turėdami viską. protingi, gabūs, kūrybingi. susiranda gerus darbus, sparčiai kyla karjeros laiptais. ir vis dėlto daugelis nepaėmė ko nors už rankos šiltnamyje ir neišsivedė kartu. o realybė įsuka, realybė nepalieka laiko,
kurį leidžiate ant palangių, valgydami sausainius, gerdami arbatą ir springdami iš juoko. ir nėra laiko, kai susitinkate bibliotekoje, tyliai šnabždatės apie pasaulio gelbėjimo planus, o paskui einate gerti vyno. nėra ir to, kai gulite ant kuprinių miške ir jaučiate, kad niekada šios akimirkos neužmiršite.
realybėje dažnai girdi tik spengiantį pyyyyyyyyyp... ryšio nėra.
ir springstama jau ne iš juoko, o iš vienatvės. o kartais ji išspjaunama, jau net, atrodo, nesvarbu kur. kartais išspjaunama labai viešai.
o man dar labiau sustiprėja jausmas, kad neturiu teisės jaustis nelaiminga. nes tai taip banalu. nes per daug nelaimingų. nes dauguma mano pažįstamų nelaimingi dėl tų pačių banalių priežasčių. ir tokia stipri nuojauta - kad jei jau tokia daugybė nelaimingų, tai neteisinga nelaimingu būti. kad tai valios silpnumas. kad tai bandos jausmas. kad tai aklumas, nemokėjimas matyti, nemokėjimas apversti savo galvojimo būdo ir pažvelgti į pasaulį iš tokio kampo, iš kurio dar niekada nežiūrėjai.
pažvelgti į tarpus tarp lapų. atitraukti - tokių neišsemiamų galių - protą nuo parazitinių minčių, suparalyžiuojančių, apgaulingai pateisinančių tinginystę, bodėjimąsi viskuo, užnuodijančių laiką, kuris juk bėga taip greitai.
Naujais metais linkiu ne tikėtis laimės, o pasitikti juos laimingiems. su naujom idėjom, energija ir įkvėpimu. su užsidegimu padaryti viską, kas įmanoma, iš to, ką turime. o turime tiek, kad viso gyvenimo neužtektų viską išspausti. VISI! tik nebijokime su šia medžiaga dirbti - įvairiai ir kūrybingai. ir gausime dar daugiau nei svajojome.
laimingų Naujųjų Metų!
buvo man turbūt 14, kai pradėjau lankytis Šiltnamyje Nr. 1. paskui išaugau, į stogą įsirėmiau, ir teko stoti į Šiltnamį Nr. 2. po jo daugelis dar susiranda kokį nors Šiltnamį Nr. 3. turiu prisipažinti, ir pati kol kas tokiame esu.
dabar visų trijų šiltnamių gyventojus matau kasdien socialiniuose tinkluose, ar bloguose. ir kiek daug jų vis praneša, kokie nelaimingi yra. jie rašo, o tu skaitai vieną ir tą patį - kas nors, prašau, išvaduokite mane iš vienatvės, iš neprasmės, iš rutinos, iš vienatvės, vienatvės, vienatvės, prašau, atsiliepkite, alio...
išeina iš šiltnamių į realybę jie turėdami viską. protingi, gabūs, kūrybingi. susiranda gerus darbus, sparčiai kyla karjeros laiptais. ir vis dėlto daugelis nepaėmė ko nors už rankos šiltnamyje ir neišsivedė kartu. o realybė įsuka, realybė nepalieka laiko,
kurį leidžiate ant palangių, valgydami sausainius, gerdami arbatą ir springdami iš juoko. ir nėra laiko, kai susitinkate bibliotekoje, tyliai šnabždatės apie pasaulio gelbėjimo planus, o paskui einate gerti vyno. nėra ir to, kai gulite ant kuprinių miške ir jaučiate, kad niekada šios akimirkos neužmiršite.
realybėje dažnai girdi tik spengiantį pyyyyyyyyyp... ryšio nėra.
ir springstama jau ne iš juoko, o iš vienatvės. o kartais ji išspjaunama, jau net, atrodo, nesvarbu kur. kartais išspjaunama labai viešai.
o man dar labiau sustiprėja jausmas, kad neturiu teisės jaustis nelaiminga. nes tai taip banalu. nes per daug nelaimingų. nes dauguma mano pažįstamų nelaimingi dėl tų pačių banalių priežasčių. ir tokia stipri nuojauta - kad jei jau tokia daugybė nelaimingų, tai neteisinga nelaimingu būti. kad tai valios silpnumas. kad tai bandos jausmas. kad tai aklumas, nemokėjimas matyti, nemokėjimas apversti savo galvojimo būdo ir pažvelgti į pasaulį iš tokio kampo, iš kurio dar niekada nežiūrėjai.
pažvelgti į tarpus tarp lapų. atitraukti - tokių neišsemiamų galių - protą nuo parazitinių minčių, suparalyžiuojančių, apgaulingai pateisinančių tinginystę, bodėjimąsi viskuo, užnuodijančių laiką, kuris juk bėga taip greitai.
Naujais metais linkiu ne tikėtis laimės, o pasitikti juos laimingiems. su naujom idėjom, energija ir įkvėpimu. su užsidegimu padaryti viską, kas įmanoma, iš to, ką turime. o turime tiek, kad viso gyvenimo neužtektų viską išspausti. VISI! tik nebijokime su šia medžiaga dirbti - įvairiai ir kūrybingai. ir gausime dar daugiau nei svajojome.
laimingų Naujųjų Metų!
2008 m. gruodžio 27 d., šeštadienis
Menas menas - tai dvasinis penas?
Ne vieną kartą esu sakiusi, kad menas man atrodo prasmingiausias dalykas pasaulyje. Tikiu, kad tie, kuriems pavyksta kurti, šiame procese įdarbina pačią aukščiausią, žmogiškiausią mūsų prigimties dalį. Kartais atrodo, kad ta dalis net atsidūrusi mistinėje teritorijoje tarp žmogaus ir kažko aukštesnio, ar peržengusi ją. Mano asmeninėje filosofijoje kultūros istorija yra tikroji žmonijos istorija, atribota nuo instinktų (kurie bendri ir žmonėms, ir gyvūnams). Meno istorija - tai tikrojo, grynojo žmogiškumo apraiškos.
Kai pradėjau studijuoti kultūros politiką, supratau, kad tokios idealistinės mintys labai paplitę, ir, kaip bebūtų keista - ypač tarp politikų. Politikai pritartų mano mintims ir pridurtų - tokį gerą dalyką kaip menas reikia skleisti kuo plačiau, supažindinti su juo kuo daugiau žmonių. Nes "menas turi galią keisti žmogų ir visuomenę". "Menas atlieka civilizuojančią misiją."
Tai yra teiginiai, kuriais grindžiama kultūros politika daugelyje pasaulio šalių. Menas vertingas ir vertas finansavimo tada (ir tik tada), kai jis kažką keičia, kai sutampa su platesniais vyriausybės tikslais ir padeda juos įgyvendinti.
Pirmąjį semestrą Warwicke daug diskutavome apie pavojus, kai menas valstybėje traktuojamas taip - instrumentiškai. Ištisas būrys mokslininkų mano, kad menas turėtų būti laikomas vertybe savaime - nepriklausomai nuo to, ar, pvz., stiprina jis visuomenės sanglaudą (social cohesion), ar ne.
Bet skaitydama E. Belfiore ir O. Bennet knygą The Social Impact of the Arts atradau tai, apie ką nei aš, nei galbūt daugelis politikų nėra anksčiau susimąstę. Transformuojantis meno poveikis egzistuoja, bet kaip menas transformuoja žmones? Ar visada taip, kaip tikisi ir norėtų matyti politikai?
Jau Platonas, kuris skyrė racionalų ir iracionalų sielos pradus, teigė, kad iracionalusis pradas užvaldo žmogų, skaitantį poeziją ar stebintį spektaklį. Platonui tai buvo neabejotinai neigiamas meno poveikis. Filosofas ypač baiminosi dėl meno poveikio jautrioms jaunoms sieloms.
Šios Platono idėjos atrandamos ir vėlesniuose raštuose. Sieloms pražūtingas meno poveikis plačiai aptariamas viduramžių krikščionių filosofų darbuose, o XVII amžiuje jas išplėtojo J. J. Rousseau. Bet įdomiausia, kaip Platono idėjos atrandamos šiais laikais.
Daugelis politikų įvertina galimą meno žalą jaunimui. Dėl to valstybėse veikia tam tikra cenzūra - kūrinių, ypač filmų, suskirstymas pagal tinkamumą jauno amžiaus žmonėms. Bet nemažai mąstytojų dalinasi mintimis, kad menas žalingas visuomenei iš esmės. Ir čia galima pažerti labai įdomių citatų.
Visų pirma, egzistuoja nuomonė, kad menas atitraukia žmonių dėmesį - nuo realybės, nuo tikrų problemų, nuo moralinių isipareigojimų. Pvz., S. Kierkegaard įsitikinęs, kad estetinis išgyvenimas (atvirkščiai mano mintims šio straipsnelio pradžioje) susijęs su pačiais žemiausiais žmogaus instinktais - jausmingumu, aklu malonumo ieškojimu. Kierkegaard mano, kad kurdamas ar mėgaudamasis menu žmogus bėga nuo realybės ir tiesiog daro nusikaltimą pasiduodamas vaizduotei - "poetizuodamas vietoje to, kad būtų." Kierkegaard mintys labai sutampa su Rousseau dar XVII amžiuje išsakyta nuomone, jog menas - "tai brangaus žmogaus laiko žemėje gaišimas", ir kad šis laikas turėtų būti skirtas aukštesniems įsipareigojimams - darbui, šeimai, visuomenei. Rousseau taip pat įsitikinęs, kad išgyvendami užuojautą išgalvotiems herojams, žmonės patiria apgaulingą pasitenkinimo jausmą, kuris leidžia jiems užmiršti realaus pasaulio sielvartus ir moralines pareigas realybėje. Labai panašias mintis atkartoja Steiner 1996 metais rašydamas: "Karaliaus Lyro verksmas atskiria mus nuo tikrų verksmų gatvėje, o klausydami Debussy muzikos galime neišgirsti, kaip aukos vežamos į Dachau ir Miuncheno priemiesčius."
Steiner neveltui užsimena apie holokaustą. Ši tema, atrodo, tapo viena iš pagrindinių atramų kvestionuojant "civilizuojantį meno poveikį." 1974 Theodor Adorno drąsiai teigia, kad "rašyti poeziją po Aušvico yra barbariška." Po holokausto ypač garsiai klausiama - ar meno supratimas ir pomėgis išugdo altruistiškesnę asmenybę? Ar "kultūriškai išprusę" žmonės jau savaime morališkai pranašesni už "neišprususius"? Būtent atsakymą "taip" šiais laikais stengiasi įpiršti praktiškai visų šalių vyriausybės. Privalomas meninis ugdymas nuo vaikystės; nemokami muziejai, knygos, teatro bilietai - stengiantis padarytų meną prieinamą visiems; "meno terapija" socialiai atskirtiems visuomenės sluoksniams... Tokios ir daugelis kitų priemonių stengiantis įgyvendinti "civilizuojančią meno misiją."
Bet ar nepasėja aukščiau išvardinti argumentai bent mažytės abejonės? Juk ir Hitleris ne tik pats dievino menus, bet ir buvo šventai įsitikinęs jų civilizuojančia misija...
Kai pradėjau studijuoti kultūros politiką, supratau, kad tokios idealistinės mintys labai paplitę, ir, kaip bebūtų keista - ypač tarp politikų. Politikai pritartų mano mintims ir pridurtų - tokį gerą dalyką kaip menas reikia skleisti kuo plačiau, supažindinti su juo kuo daugiau žmonių. Nes "menas turi galią keisti žmogų ir visuomenę". "Menas atlieka civilizuojančią misiją."
Tai yra teiginiai, kuriais grindžiama kultūros politika daugelyje pasaulio šalių. Menas vertingas ir vertas finansavimo tada (ir tik tada), kai jis kažką keičia, kai sutampa su platesniais vyriausybės tikslais ir padeda juos įgyvendinti.
Pirmąjį semestrą Warwicke daug diskutavome apie pavojus, kai menas valstybėje traktuojamas taip - instrumentiškai. Ištisas būrys mokslininkų mano, kad menas turėtų būti laikomas vertybe savaime - nepriklausomai nuo to, ar, pvz., stiprina jis visuomenės sanglaudą (social cohesion), ar ne.
Bet skaitydama E. Belfiore ir O. Bennet knygą The Social Impact of the Arts atradau tai, apie ką nei aš, nei galbūt daugelis politikų nėra anksčiau susimąstę. Transformuojantis meno poveikis egzistuoja, bet kaip menas transformuoja žmones? Ar visada taip, kaip tikisi ir norėtų matyti politikai?
Jau Platonas, kuris skyrė racionalų ir iracionalų sielos pradus, teigė, kad iracionalusis pradas užvaldo žmogų, skaitantį poeziją ar stebintį spektaklį. Platonui tai buvo neabejotinai neigiamas meno poveikis. Filosofas ypač baiminosi dėl meno poveikio jautrioms jaunoms sieloms.
Šios Platono idėjos atrandamos ir vėlesniuose raštuose. Sieloms pražūtingas meno poveikis plačiai aptariamas viduramžių krikščionių filosofų darbuose, o XVII amžiuje jas išplėtojo J. J. Rousseau. Bet įdomiausia, kaip Platono idėjos atrandamos šiais laikais.
Daugelis politikų įvertina galimą meno žalą jaunimui. Dėl to valstybėse veikia tam tikra cenzūra - kūrinių, ypač filmų, suskirstymas pagal tinkamumą jauno amžiaus žmonėms. Bet nemažai mąstytojų dalinasi mintimis, kad menas žalingas visuomenei iš esmės. Ir čia galima pažerti labai įdomių citatų.
Visų pirma, egzistuoja nuomonė, kad menas atitraukia žmonių dėmesį - nuo realybės, nuo tikrų problemų, nuo moralinių isipareigojimų. Pvz., S. Kierkegaard įsitikinęs, kad estetinis išgyvenimas (atvirkščiai mano mintims šio straipsnelio pradžioje) susijęs su pačiais žemiausiais žmogaus instinktais - jausmingumu, aklu malonumo ieškojimu. Kierkegaard mano, kad kurdamas ar mėgaudamasis menu žmogus bėga nuo realybės ir tiesiog daro nusikaltimą pasiduodamas vaizduotei - "poetizuodamas vietoje to, kad būtų." Kierkegaard mintys labai sutampa su Rousseau dar XVII amžiuje išsakyta nuomone, jog menas - "tai brangaus žmogaus laiko žemėje gaišimas", ir kad šis laikas turėtų būti skirtas aukštesniems įsipareigojimams - darbui, šeimai, visuomenei. Rousseau taip pat įsitikinęs, kad išgyvendami užuojautą išgalvotiems herojams, žmonės patiria apgaulingą pasitenkinimo jausmą, kuris leidžia jiems užmiršti realaus pasaulio sielvartus ir moralines pareigas realybėje. Labai panašias mintis atkartoja Steiner 1996 metais rašydamas: "Karaliaus Lyro verksmas atskiria mus nuo tikrų verksmų gatvėje, o klausydami Debussy muzikos galime neišgirsti, kaip aukos vežamos į Dachau ir Miuncheno priemiesčius."
Steiner neveltui užsimena apie holokaustą. Ši tema, atrodo, tapo viena iš pagrindinių atramų kvestionuojant "civilizuojantį meno poveikį." 1974 Theodor Adorno drąsiai teigia, kad "rašyti poeziją po Aušvico yra barbariška." Po holokausto ypač garsiai klausiama - ar meno supratimas ir pomėgis išugdo altruistiškesnę asmenybę? Ar "kultūriškai išprusę" žmonės jau savaime morališkai pranašesni už "neišprususius"? Būtent atsakymą "taip" šiais laikais stengiasi įpiršti praktiškai visų šalių vyriausybės. Privalomas meninis ugdymas nuo vaikystės; nemokami muziejai, knygos, teatro bilietai - stengiantis padarytų meną prieinamą visiems; "meno terapija" socialiai atskirtiems visuomenės sluoksniams... Tokios ir daugelis kitų priemonių stengiantis įgyvendinti "civilizuojančią meno misiją."
Bet ar nepasėja aukščiau išvardinti argumentai bent mažytės abejonės? Juk ir Hitleris ne tik pats dievino menus, bet ir buvo šventai įsitikinęs jų civilizuojančia misija...
2008 m. gruodžio 20 d., šeštadienis
ten ir atgal
it was the innocence which came back the other day. we were innocent again - as if we met for the first time, as if we just started to know each other. no burden of "what ifs". only trust. and temptation.
o po baisiausio nusileidimo (tiesiogine prasme) atsidūrus Lietuvoje, nustebino penki dalykai. 1) naujas aerouostas Kaune (nors ir mažytis, bet jau tikrai ne gėda kam parodyti - minimalistinis, švarus, skandinaviško stiliaus); 2) atnaujintas tiltas Kaune ir naujas viadukas Vilniuje (nesitikėjau, kad taip greitai juos sutvarkys!); 3) itin gausiai kalėdiškai papuoštas Kaunas; 4) tai, kad nepažįstami žmonės aplink kalba lietuviškai (ausis nustemba, nes automatiškai pasiruošusi įvairiausių angliškų akcentų fonui); 5) skirtumas tarp vyresnio amžiaus žmonių ten ir čia - kaip mūsų senukai yra suvargę palyginus su Salos senukais. o ten, kaip Kamilė sakė, kiekvienas senukas - arba Anglijos karalienė, arba princas Filipas. matyt valstybė juos ten ir myli, ir gerbia truputį labiau...
o po baisiausio nusileidimo (tiesiogine prasme) atsidūrus Lietuvoje, nustebino penki dalykai. 1) naujas aerouostas Kaune (nors ir mažytis, bet jau tikrai ne gėda kam parodyti - minimalistinis, švarus, skandinaviško stiliaus); 2) atnaujintas tiltas Kaune ir naujas viadukas Vilniuje (nesitikėjau, kad taip greitai juos sutvarkys!); 3) itin gausiai kalėdiškai papuoštas Kaunas; 4) tai, kad nepažįstami žmonės aplink kalba lietuviškai (ausis nustemba, nes automatiškai pasiruošusi įvairiausių angliškų akcentų fonui); 5) skirtumas tarp vyresnio amžiaus žmonių ten ir čia - kaip mūsų senukai yra suvargę palyginus su Salos senukais. o ten, kaip Kamilė sakė, kiekvienas senukas - arba Anglijos karalienė, arba princas Filipas. matyt valstybė juos ten ir myli, ir gerbia truputį labiau...
2008 m. gruodžio 15 d., pirmadienis
mažųjų formų laikais
bet tikrai. visi tie blogai, twitteriai, facebooko ir skype statusai - tai paminklas vienišumui. šį savaitgalį štai esu visai viena namie. spaudžia deadlineas, todėl niekam neskambinu, su niekuo nesusitinku. tai tik susigriebiau, kaip dažnai keičiasi tie visi statusai, o štai ir į blogą jau trečiąkart šį savaitgalį rašau :)
išsakai mintis interneto auditorijai, ir apsimeti, kad kažkam įdomu.
o kai socialinis gyvenimas verda, ar bent su vienu kokiu draugu intensyvesnį santykį palaikai, tai nėra nei laiko, nei noro afišuotis.
anksčiau iš vienatvės turbūt gimdavo kūryba. mat nebuvo kanalų kiekvieną kilusią mintį visiems parodyti. paskelbti savo mintis ne patiems artimiausiems galėdavo tik ypatingomis progomis - kūrybos vakarais, knygomis, filmais ir t.t. tačiau čia "sueidavo" tik subrandintos ir išplėtotos mintys, o ne trijų žodžių junginiai.
paskui ir kritikuoja dabartinių knygų ir filmų kokybę. aš įtariu internetą čia. jis išblaško ir užmuša kūrybiškumą, kuriam susikaupimo ir šiokios tokios kančios reikia. o dabar tik pradeda kutenti kokia gilesnė mintelė - bac, į internetą. dar pakomentuoja kas. ir atsikratai, ir nebereikia, ir nebeplėtoji.
gerai, kad vis dėlto ne visiems taip.
užtat sakyčiau - vietoj interneto
arba kurkime
arba draugaukime ir mylėkime.
PEACE, LOVE, etc :))
išsakai mintis interneto auditorijai, ir apsimeti, kad kažkam įdomu.
o kai socialinis gyvenimas verda, ar bent su vienu kokiu draugu intensyvesnį santykį palaikai, tai nėra nei laiko, nei noro afišuotis.
anksčiau iš vienatvės turbūt gimdavo kūryba. mat nebuvo kanalų kiekvieną kilusią mintį visiems parodyti. paskelbti savo mintis ne patiems artimiausiems galėdavo tik ypatingomis progomis - kūrybos vakarais, knygomis, filmais ir t.t. tačiau čia "sueidavo" tik subrandintos ir išplėtotos mintys, o ne trijų žodžių junginiai.
paskui ir kritikuoja dabartinių knygų ir filmų kokybę. aš įtariu internetą čia. jis išblaško ir užmuša kūrybiškumą, kuriam susikaupimo ir šiokios tokios kančios reikia. o dabar tik pradeda kutenti kokia gilesnė mintelė - bac, į internetą. dar pakomentuoja kas. ir atsikratai, ir nebereikia, ir nebeplėtoji.
gerai, kad vis dėlto ne visiems taip.
užtat sakyčiau - vietoj interneto
arba kurkime
arba draugaukime ir mylėkime.
PEACE, LOVE, etc :))
2008 m. gruodžio 13 d., šeštadienis
šeštadienis
įdomu, kaip sapnas pralenkia mintį. sapnavau, kad dėstytojas (norvegas jis) padėjo Osle susirasti darbą. o paskui visi kartu prisigėrėm (nes juk sapnuose turi būti kažkoks elementas visai ne į temą). ryte valydama dantis kažkaip pradėjau galvoti - o kažin, man pavyktų susirasti darbą Norvegijoj pagal specialybę? ar sugebėčiau taip gerai išmokti kalbą? ir tik tada sapną prisiminiau.
ta norvegų kalba vis sukasi ant liežuvio galo... va šiandien ir sapne ja kalbėjau. reikia pradėti kartotis! tiesiog dėl visa ko :)
o šiaip namie tylu dabar ir vieniša - abi namiokės su didžiausiais lagaminais iškeliavo į kitus namus. nėra su kuo pasikalbėti, valgau maistą iš konservų. ne todėl, kad jos man būtų gaminę. bet kažkaip kai vienas gyveni, prarandi savidiscipliną, kažkokį ritmą, kurį visi kartu muša drauge gyvenantys žmonės.
tiesa, toks kaimynas už kampo gyvenantis vis kviečia pas jį užsukti. išsimaudyti, jei nėra karšto vandens, ar kartu pavalgyti. bet jis turi merginą italę. o mano patirtis sako - iš žmonių, kurių pavardės pirmas žodis "Van" ir kurie turi merginą - gero nelauk. tiksliau, iš jų merginų :)
be to, ir oras toks, kad, kaip sakant, šeimininkas šuns į lauką neišvarytų. diena nuo nakties mažai skiriasi.
gerai, kad iš savo užsispyrusio boilerio pavyko išsireikalauti šiek tiek dėmesio, ir galėjau išsimaudyti.
o dabar atleiskite, bet vėl turiu rašyti angliškai. ir ne į blogą :)
ta norvegų kalba vis sukasi ant liežuvio galo... va šiandien ir sapne ja kalbėjau. reikia pradėti kartotis! tiesiog dėl visa ko :)
o šiaip namie tylu dabar ir vieniša - abi namiokės su didžiausiais lagaminais iškeliavo į kitus namus. nėra su kuo pasikalbėti, valgau maistą iš konservų. ne todėl, kad jos man būtų gaminę. bet kažkaip kai vienas gyveni, prarandi savidiscipliną, kažkokį ritmą, kurį visi kartu muša drauge gyvenantys žmonės.
tiesa, toks kaimynas už kampo gyvenantis vis kviečia pas jį užsukti. išsimaudyti, jei nėra karšto vandens, ar kartu pavalgyti. bet jis turi merginą italę. o mano patirtis sako - iš žmonių, kurių pavardės pirmas žodis "Van" ir kurie turi merginą - gero nelauk. tiksliau, iš jų merginų :)
be to, ir oras toks, kad, kaip sakant, šeimininkas šuns į lauką neišvarytų. diena nuo nakties mažai skiriasi.
gerai, kad iš savo užsispyrusio boilerio pavyko išsireikalauti šiek tiek dėmesio, ir galėjau išsimaudyti.
o dabar atleiskite, bet vėl turiu rašyti angliškai. ir ne į blogą :)
2008 m. gruodžio 12 d., penktadienis
Sinatra buvo genijus.
bet Williamsas, nors ir kaip būtų skonio reikalas jo muzika, yra gyvo atlikimo ir šou "darymo" genijus.
ir vis dėlto svarbiausia čia daina.
taip ir aš dainuosiu. kuo toliau, tuo garsiau, kuo toliau, tuo drąsiau.
ir jūs taip dainuokit.
galėsim kada padainuot ir kartu :)
I did it my way!
o dabar einu rašyti angliškai...
bet Williamsas, nors ir kaip būtų skonio reikalas jo muzika, yra gyvo atlikimo ir šou "darymo" genijus.
ir vis dėlto svarbiausia čia daina.
taip ir aš dainuosiu. kuo toliau, tuo garsiau, kuo toliau, tuo drąsiau.
ir jūs taip dainuokit.
galėsim kada padainuot ir kartu :)
I did it my way!
o dabar einu rašyti angliškai...
2008 m. gruodžio 8 d., pirmadienis
ženklai danguje ir ant žemės
šiandienos horoskopas
"Deginate žvakę iš abiejų galų. Dega skaisčiau, tas tiesa, bet ar tikrai jums to reikia? Ar pagalvojote, kas bus rytoj?"
tiktų beveik kiekvienai mano dienai.
o kaip tinka fone tas geltonas mėnulio pusblynis, kuris atrodo taip arti, ranka pasiekiamas. ir žiema, tokia skirtinga nuo mūsų platumų. balta, bet be sniego. tiesiog šarma apsitraukę viskas visąlaik. dar ir slidoka, bet nešalta. o vakare laukiant paskutinio autobuso - negali nuleisti akių nuo žemės - visa žemė lyg apipurkšta kokiu kalėdiniu blizgesiu. labai blizga Anglija vakarais.
aš tai atsimenu prieš metus tikėjausi, kad nuo 22 bus ramu. prieš mėnesį galvojau - ramybė ateis 23.
dabar tai jau net neįsivaizduoju to numerio. bandau pradėti kelionę iš pradžių ir nuo nulio. be ribų ir skaičiavimų. tik kartais atrodo, kad kelionė nauja, o paklydimai vis tie patys. Welcome to Coventry, where this train terminates. All change, please. - sako man malonus balsas traukinyje. o aš vat susiduriu su sunkumais juo patikėdama.
o ta iš abiejų galų deginama žvakė juk greičiau sudega? o kas tada? ramybė gal?
"Deginate žvakę iš abiejų galų. Dega skaisčiau, tas tiesa, bet ar tikrai jums to reikia? Ar pagalvojote, kas bus rytoj?"
tiktų beveik kiekvienai mano dienai.
o kaip tinka fone tas geltonas mėnulio pusblynis, kuris atrodo taip arti, ranka pasiekiamas. ir žiema, tokia skirtinga nuo mūsų platumų. balta, bet be sniego. tiesiog šarma apsitraukę viskas visąlaik. dar ir slidoka, bet nešalta. o vakare laukiant paskutinio autobuso - negali nuleisti akių nuo žemės - visa žemė lyg apipurkšta kokiu kalėdiniu blizgesiu. labai blizga Anglija vakarais.
aš tai atsimenu prieš metus tikėjausi, kad nuo 22 bus ramu. prieš mėnesį galvojau - ramybė ateis 23.
dabar tai jau net neįsivaizduoju to numerio. bandau pradėti kelionę iš pradžių ir nuo nulio. be ribų ir skaičiavimų. tik kartais atrodo, kad kelionė nauja, o paklydimai vis tie patys. Welcome to Coventry, where this train terminates. All change, please. - sako man malonus balsas traukinyje. o aš vat susiduriu su sunkumais juo patikėdama.
o ta iš abiejų galų deginama žvakė juk greičiau sudega? o kas tada? ramybė gal?
2008 m. gruodžio 1 d., pirmadienis
ir aš tikiu, kad kažkada suprasiu, o ne manysiu, spręsiu, mąstysiu. o tamsiausios valandos prieš aušrą - tikiu.
[baisu Anglijoj piratauti. aktyviai gaudo paprastą žmogų. todėl sakau - pirksiu jų albumą senu geru būdu. tegul bus vertinga dovana sau, kad ir su artėjančiomis Kalėdomis.]
[baisu Anglijoj piratauti. aktyviai gaudo paprastą žmogų. todėl sakau - pirksiu jų albumą senu geru būdu. tegul bus vertinga dovana sau, kad ir su artėjančiomis Kalėdomis.]
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)