tik debesys judina žvaigždes

ypatinga daina iš ypatingo filmo - šiandien galvoj.

lyg ir ne pilnatis?...

šiandien turėjau vilties pagaliau pasidaryti asmens tapatybės kortelę (kad kiekvieną vyno butelį perkant nereikėtų paso nešiotis). taigi, visų pirma, niekaip neleido man nusifotografuoti su akiniais. kilstelėjus galvą mat atsispindi, leistelėjus - akis uždengia. na gerai, tebūnie ta nuotrauka be akinių. pildau prašymą, bėgu į banką susimokėti 10 litų, grįžus ir pataikius dar ne į tą kabinetą (pataikiau į tokį su grotom...), pagaliau pataikau kur reikia. pažeriu ant stalo iš papkutės visus dokumentus, o man sako - turime perspėti, kad pasidarius kortelę, jūsų pasas nebegalios. ei... savo mielo žalio sweet sixteen laikais gauto paso aš irgi noriu... galų gale priėjom kompromisą: paims mano žalią pasą, o mainais duos ne tik kortelę, bet ir naują raudoną europinį pasą. kompromisas skubos tvarka kainuos nei daug nei mažai - 160 litukų. tačiau neskubos tvarka kainuotų 110. tiek tad žinių tiems, kurie nori europinių pasų. ale sako lazeriais ten bus nuotrauka išpjauta, viską...

O Warwickas... Warwickas ne tik neduoda man stipendijos, bet ir atsiunčia laišką "Welcome to Warwick's Russian speaking society!". šitie, pasirodo, susirenka pašvęsti kovo 8 ir gegužės 9 - tam tikslui organizuojami barbekiu aka Shashliki. Taip pat organizuoja house ir trance vakarėlius Red Sensation. kviečia prisijungti visus studentus iš buvusių TSRS respublikų! ačiū, ačiū, kad primenate, kur esu buvusi, tik atleiskite - tai nėra geriausias mano vaikystės prisiminimas. ką jau kalbėti apie tai, kad beveik nei žodžio nemoku rusiškai. indeed.

o aš... aš ramiai sau kurpiu CV angliškai ir mąstau, kas čia galėtų telefonu būsimiems darbdaviams pačiulbėti rekomendacijas. bent vieną variantą jau visai turiu :)

ir šiaip. žinokite, kažkokie anglai manęs taip lengvai ant menčių neparguldys. ši privilegija palikta tik Norvegijos kalnams. amžiams.

o skaičius 13 reiškia

kad vis tiek viskas į gera. aš kažkodėl tuo žiauriai tikiu. ir pirmyn pirmyn pirmyn, M------aite :)

trys vienos dienos paveikslai

paveikslas numeris pirmas. motinystė. autobusas nr. 05 "stotis - santariškės". oro temperatūra 28 laipsniai, drėgnumas vidutinis, kvapai įvairūs. ant sėdynių susipaudę romų tautybės mamos ir jų vaikai. vaikai liesučiai, purvinais veidukais ir rūbeliais, neramūs, o čeburekus valgo taip, lyg jokios žmonių valgymo taisyklės neegzistuotų. ypač dėmesį į save atkreipia šviesiaplaukis berniukas, bandantis pripūsti balioną: vis nauji bandymai nesiseka, todėl jis susigrūda balionėlį į burną ir kramto, paskui išspjauna ir viskas iš naujo. mamos į vaikus akių neužmeta, kalbasi arba tarpusavy, arba blizgančiais telefonais. o apsupta šių žmonių sėdi beveik madona su kūdikiu - romaus, švytinčio veido moteris, ant kelių švelniai apglėbusi dailų, ramų, taip pat šviesiaplaukį berniuką. mama ir sūnus lyg suaugę kartu, jie net apsirengę beveik vienodai.

paveikslas numeris antras. rudens puota. o čia buvo toks estiškas filmas "skalvijoj". estiška pasirodė ne tik filmo kilmė, bet ir veiksmo vystymosi būdas. kalbėti filmo herojai pradėjo maždaug 25 filmo minutę, kalbų filme apskritai nebuvo daug. visas filmas lėtas, bet tai ne trūkumas. jis - kaip labai gerų paveikslų galerija. atrodo, sėdi salėje, ir kažkoks nereikšmingas veiksmelis plaukia plaukia, tik staiga bac - lyg iš miegų pakelia stiprus paveikslas, pasiekiantis pačią esmę ir įsirėžiantis labai giliai. "oho, genialu," - pagalvoji. įtariu, antrą ar daugiau kartų žiūrint, "nereikšmingame veiksmelyje" išryškėtų dar turtingesnė paveikslų galerija.

paveikslas numeris trečias. vyras - berniukas. portretas, kurį bandžiau tapyti vakaro prieblandoje, todėl gali būti netikslus. svarbios fono detalės - mėnulis pro (r)ūką ir daug kubinių metrų vandens. o vyras - berniukas turi lakią vaizduotę, mėgsta įsupti beždžionų tiltus ir smagiai gazuoti posūkiuose. pažaiskim dar?

(no new year) resolution

gerai. gerai. šitą (per ankstyvą) vestuvinių nuotraukų antplūdį aš ištversiu. bet tikrai dingsiu iš facebooko, kai jie ims dėti ten savo vaikų nuotraukas. pagal dabartinius tempus neatrodo, kad laukti teks ilgai.

žmonės, kodėl jau nieko - nieko nepasiliekate sau? savo fotoalbumui, savo giminėms ir tikriems draugams?

gal esu senamadiška, bet tos nuotraukos, kurios prasideda vestuvėmis (o tęsiasi šeimos gyvenimu) man atrodo kažkokios sakralios. tokios, kurias galima ne tik pamatyti, bet ir paliesti, tačiau - tik šeimos albume. gi jei lies per daug pirštų, nieko iš tų spalvotų popieriukų neliks. taigi atsirenki, kieno akims leisi žiūrėti, kieno rankoms liesti.

dabar, atrodo, laikai kiti. dabar - just google it...