Rytinis

Visų pirma, užmigti nebuvo lengva. Iš vakaro užsiregistravau Postcrossing sistemoje, ir gulėdama lovoje "degiau" idėja, kaip dabar siųsiu gražius atvirukus ir tokių pačių lauksiu iš nepažįstamų žmonių visame pasaulyje.

Bet jau kai užmigau, tai užmigau - vėl sapnavau, kad išteku. Turbūt todėl, kad taip masiškai vestuvės vyksta aplink. Trys mokyklos laikų draugės (bendraamžės) per dvi savaites. Neblogas tempas.

Tik neatsimenu, kas sapne buvo tas laimingasis.

Dar sapne sugalvojau neįtikėtinai gerą temą blogui, deja, jos taip pat neatsimenu.

Aukštakulnių dėvėjimo tendencijos

Supratau, kad vaikščioti su aukštais, iš tikrųjų aukštais, aukštakulniais moku tik šventinėmis dienomis. Per išleistuves aiškiai buvau apimta proginio šoko (kažkas panašaus į potrauminį šoką?) - puikiai atsimenu, kaip ne mažiau nei dešimtį kartų pakartojau, kad batai "labai patogūs".

















Tačiau paprastomis dienomis, kai negaubia šventinė aura, kai pliaupia lietus, kai suknelę pakeičia megztukas ir džinsai, kai vietoje šventiškų matai kasdieniškai įtarius praeivių veidus (atrodo, visi supranta, kad "tokia didelė, o vaikščioti dar tik mokosi"), aukštakulniai nėra patogūs. Na o ledinis ledus laižančio Petruškevičiaus žvilgsnis tų, panašių į vyriškas, basučių ilgesį padaro beveik nepakeliamą.

Apie tai, kur randama praeitis

Billie Jean is not my lover, she's just a girl who claims that I am the one - pradėjau linksėti į taktą Lietuvos radijo grojamai melodijai šiandien per pietus. Energingas linksėjimas buvo susijęs su vaizdu, kurį prieš akis iškėlė šis senas M. Jacksono hitas. Keltas į Kopenhagą, naktis, audra ir aukštyn žemyn siūbuojantis laivo denis. Tokia naktis, kai sėdint pykina, stovint pykina, o gulint kajutėje pykina visų labiausiai. Išeitis iš pykinančios padėties atsirado kažkaip savaime - gera kompanija, keletas gerų gurkšnių Campari iš Duty Free ir kojos jau pačios kilnojasi laivo diskotekoje. Čia pat išrandami nauji šokių žingsneliai: "žemyn" ir "aukštyn" - atitinkantys kelto judėjimo kryptį. Susilieti su laivo ritmu ir linksma, ir pykinimo problemos pamirštos. Atrasta harmonija su aplinka, taip sakant. Billie Jean, tuo tarpu, atspindėjo skandinavų potraukį "senienoms" muzikoje ir dažnokai kartojosi tą vakarą. Na sutikite, šokti pagal jį visai nėra blogai, tiesa? ;)

Billie Jean is not my lover... - dainavo penktą ryto besiskirstantys paskutiniai šokėjai, kai jau snūduriavau savo kajutėje.

Audringa naktis kelte - tai prisiminimas. Viena atkarpėlė iš brangaus (visomis prasmėmis) studijų Osle pusmečio. Nors jau praėjo metai nuo jų pabaigos, neretai patiriu "drugelius pilve" apie Oslą pagalvojusi. Tada "užsikabinu" ir prasideda prisiminimų popietė, diena, savaitė... ilgesnis ar trumpesnis Oslo ilgėjimosi periodas.

Kiek anksčiau būdavo priemonių, kuriomis naudodamiesi mus užkabindavo, įsukdavo, įsupdavo, įtraukdavo prisiminimai? Mano galva, tos priemonės - tai muzika, nuotraukos, galbūt pačių nufilmuotos vaizdajuostės (nors visada abejojau, ar žmonės jas kada nors žiūri), atsitiktiniai priminimai spaudoje, TV?

Dabar gi yra internetas. Nežinau kaip jums, bet man tai tapo pagrindine priemone išgyventi savo silpnybę prisiminimams ir begėdiškai pasiduoti jai. Internete galiu rasti filmuką apie mūsų nuotykius, sukurtą Erasmus kolegų. Internete yra visagalis Facebookas, kur braukdama sentimentalią ašarą galiu vis iš naujo žiūrėti savo ir kitų erasmusiečių sudėtas nuotraukas iš bendro gyvenimo. O kur dar sugyventinių galerijos Picasoje, blogai... Be to, kažką primenančią dainą galima išgirsti ne tik atsitiktinai, bet ir beveik šviesos greičiu susirasti Youtube. Internetas dabar apima visas mano anksčiau išvardintas prisiminimų stimuliavimo priemones. Tai lyg kokia galimybių prisiminti matrica, kur galimybės realizuojamos pelės paspaudimu.

Dar daugiau. Naudodamasi internetu aš ne tik gyvenu prisiminimuose, bet ir stebiu tęsinį. Štai pažįstami A. ir R. semestrą Osle leidžia po manęs. Žiūrinėju jų nuotraukas tame pačiame Facebooke ir kutena paširdžius, kai matau - ir aš buvau čia - šitoje įlankoje, šitame kiemelyje, šitoje klasėje, sėdėjau ant šito suoliuko prieplaukoje, gėriau tą patį alų už tiek pat kronų tame pačiame bare, rotušė vis dar tokia pat bjauri, bet oho, jie jau baigė statyti naująją operą, ir pala pala - ar tik ne toje pačioje virtuvėje mes sėdėdavom, kai susirinkdavom pas Emą? Na, bent jau užuolaidos tikrai tos pačios.

Pasiduodu šių nuotraukų sukeltam paširdžių kutenimui, o internetas mane vilioja vis toliau. Jis siūlo "related videos" atrastam mūsų Erasmus filmukui ir aš šypsausi peržiūrinėdama vėliau Osle studijavusių, visai man nepažįstamų studentų veidus ir nuotykius. Jie eina, stovi, šoka ten, kur mano pėdos žengė. Aš einu kartu su jais. Paskui imu į paiešką suvedinėti mylimų Oslo vietų pavadinimus ir stebiu jų gyvenimą be manęs. Belleville, Sognsvann, Narvessen, T-baner, Vigelands park, Bygdøy, Karl Johans Gate, Majorstuen, Sogn, Kringsjå ir taip toliau ir taip toliau... dar vienas pusdienis noro įlįsti į monitorių, į tas nuotraukas, filmukus, dainas ir ne tik akimis, bet ir visa esybe atsidurti ten - kur žolė žalesnė :).

I could not help, but wonder...

Šiandien su Kamile atlikom vieną madingiausių šio sezono ritualų, kurį kartu turi atlikti draugės - kine pasižiūrėjom "Sex and the City: The Movie". Atrodytų, amerikietiška romantinė komedija ir tiek - gražus reginys, gera pramoga, madų šou, nepretenduojantis apkrauti žiūrovių galvas dideliais apmąstymais. Bet pasirodė - surprise surprise - jau seniai teko matyti filmą, kuris sukeltų tiek minčių. "I could not help, but wonder" - šia eilute prasidėdavo kiekviena SATC serija, neišvengiau jos ir aš, pasižiūrėjusi "pilną komplektą" - serialą ir filmą.

Didžiausius apmąstymus sukėlė filmo pabaiga, kuri turėjo tapti "happy ending" ir, neabejoju, daugelio žiūrovių būtent tokia yra laikoma. Pagrindiniai istorijos veikėjai - Carrie ir jos išrinktasis, gyvenimo meilė - misteris Šaunusis (Mr. Big) susituokė. Tačiau aš, žiūrėdama šią pabaigą, jaučiau ne džiaugsmą dėl herojų laimės, o susierzinimą, nusivylimą, pyktį, net norą misteriui Šauniajam trenkti per veidą :). Ar kad tai padarytų bent viena iš Carrie draugių.

Kodėl pabaiga neįtikino manęs, kad pagrindiniai veikėjai "gyveno ilgai ir laimingai"?

Todėl, kad sudėjusi serialą ir filmą supratau, kokie patologiški buvo pagrindinių veikėjų santykiai. Misteris Šaunusis atliko pagrindinį vaidmenį dešimtyje gražiausių Carrie metų, kur jie skyrėsi ir vėl taikėsi, bet Carrie nuolat grįždavo prie minčių apie savo "didžiąją meilę". Šaunusis, tuo tarpu, savo "gyvenimo meilę" prisimindavo tik tada, kai nesiklostydavo santykiai su kitomis moterimis, kai sušlubuodavo sveikata, kai pasijusdavo vienišas, taip pat sužinodavo, kad "draugė" mezga naujus santykius.

Man patiko serialo pabaiga, kur Šaunusis neva supranta, kad Carrie yra jo gyvenimo moteris, tačiau Carrie parodoma kaip savarankiška ir savimi pasitikinti, iki galo neatskleidžiama, ar jie su Šauniuoju liko kartu, ir jei taip, kiek ilgam.

Man labai nepatiko filmo pabaiga. Po 10 metų "katės-pelės" žaidimo Šaunusis palieka Carrie prie altoriaus! Carrie, jau įžymi rašytoja, pažeminama viso Niujorko akivaizdoje. Vėliau rodomi akivaizdūs depresijos požymiai: pirmosiomis dienomis moteris tik miega, nevalgo, net nenori matyti saulės šviesos, pusę metų ji beveik neina iš namų. IR!!! filmo pabaigoje Šauniajam atleidžiama! Įvyksta santuoka be liudininkų miesto rotušėje... Meilė nugali logiką, sako Carrie. Bet ar tai, ką jie su Šauniuoju patyrė per 10 metų, yra meilė? O gal moters jaunystę sugadinusi sadomazochistinė priklausomybė?

Atrodo, kodėl išgalvoti herojai svarbūs tiek, kad skiriu jiems vieną pirmųjų savo blogo įrašų?

Priežastis paprasta: panašaus pobūdžio istorijų paplitimas realiame gyvenime. Susimąsčiau, kiek laiko mano draugės, aš ir daugybė merginų, kurių nepažįstu, praleidžia svajodamos apie savo Šauniuosius, laukdamos prielankumo ženklų iš jų, analizuodamos jų neišsemiamus "paslaptingumo klodus", pateisindamos jų nepateisinamą elgesį, laukdamos, kol jų širdys atsivers. Laimingos tos, kurios per tą laiką nepamiršta pasidairyti aplinkui ir pamato tikruosiuos šauniuosius - paprastus vaikinus atviromis širdimis. O būna tokių, kurios nepamato. Ir lieka vienos su savo svajonėmis ir laukimu.

Deja, paplitusi nuomonė, kad Šauniųjų neįmanoma visam laikui prijaukinti, kad su jais tik gaištamas laikas, o Sex and the City pabaiga žalinga jaunimui, nes rodo, kad gali būti priešingai.

Šiokia tokia asmeninė patirtis patvirtina: kol kas Šauniojo prisijaukinti nepavyko. Bet kodėl mintys vis grįžta prie šių emociškai nepasiekiamųjų, kodėl jų ilgimės, kodėl vis ieškome jiems pateisinimų ir kodėl vis keliame klausimą "o gal?" Kodėl taip norisi jų kiautą įveikti, juos prisirišti, prijaukinti ir paskelbti - daug įdėjau darbo, bet dabar jis "mano"? Kaip išmokti užverti duris misteriams Šauniesiems ir imti matyti iš tikrųjų šaunius šauniuosius? Ar tai laiko ir subrendimo klausimas, ar... Šauniojo medžioklė yra pastovi ir būtina kai kurioms moterims būsena? Jei taip, ar būna, kad išties laimingai baigiasi tokios istorijos? O gal jos baigiasi laimingai vien todėl, kad tokia moteris niekada "nenužudo svajonės" proziška realybe?.. Gal tai joms yra laimė?

I could not help, but wonder...

pirmas

jau seniai esu apsikrovusi rašteliais. be jokios tvarkos prikeverzojamos užrašų knygutės (nuo priekio, nuo galo, nuo vidurio, aukštyn kojom), sąsiuvinių paraštės ir paskutiniai puslapiai, pavieniai popieriaus lapai, net viešojo transporto bilietėliai... takšt takšt takšt taukši ir kompiuterio klavišai - raštelis vieno socialinio tinklo "notes" skiltyje, kito - "dienoraštyje", o kur dar visko matęs superslaptas failas pavadinimu geraipagalvojus.doc :)

apie blogo rašymą galvojau seniai, bet vis stabdė mintis, kad neturiu kažko "didelio" ir "svarbaus", ką galėčiau pasakyti. aš - raštelių mergaitė... mano rašteliai - apie akimirkas, kurios griebia už alkūnės, sustabdo ir priverčia jas užrašyti. jei ne užrašų knygelėje, jei ne ant bilietėlio, tai bent galvoje (šie rašteliai, aišku, pasimeta greičiausiai).

taigi tegul atsiranda šis blogas. tegul vietoj "didelio" ir "svarbaus" jis būna mano raštelių saugykla. gal toje saugykloje kažką sau ras ir užklydęs skaitytojas?