Menas menas - tai dvasinis penas?

Ne vieną kartą esu sakiusi, kad menas man atrodo prasmingiausias dalykas pasaulyje. Tikiu, kad tie, kuriems pavyksta kurti, šiame procese įdarbina pačią aukščiausią, žmogiškiausią mūsų prigimties dalį. Kartais atrodo, kad ta dalis net atsidūrusi mistinėje teritorijoje tarp žmogaus ir kažko aukštesnio, ar peržengusi ją. Mano asmeninėje filosofijoje kultūros istorija yra tikroji žmonijos istorija, atribota nuo instinktų (kurie bendri ir žmonėms, ir gyvūnams). Meno istorija - tai tikrojo, grynojo žmogiškumo apraiškos.

Kai pradėjau studijuoti kultūros politiką, supratau, kad tokios idealistinės mintys labai paplitę, ir, kaip bebūtų keista - ypač tarp politikų. Politikai pritartų mano mintims ir pridurtų - tokį gerą dalyką kaip menas reikia skleisti kuo plačiau, supažindinti su juo kuo daugiau žmonių. Nes "menas turi galią keisti žmogų ir visuomenę". "Menas atlieka civilizuojančią misiją."

Tai yra teiginiai, kuriais grindžiama kultūros politika daugelyje pasaulio šalių. Menas vertingas ir vertas finansavimo tada (ir tik tada), kai jis kažką keičia, kai sutampa su platesniais vyriausybės tikslais ir padeda juos įgyvendinti.

Pirmąjį semestrą Warwicke daug diskutavome apie pavojus, kai menas valstybėje traktuojamas taip - instrumentiškai. Ištisas būrys mokslininkų mano, kad menas turėtų būti laikomas vertybe savaime - nepriklausomai nuo to, ar, pvz., stiprina jis visuomenės sanglaudą (social cohesion), ar ne.

Bet skaitydama E. Belfiore ir O. Bennet knygą The Social Impact of the Arts atradau tai, apie ką nei aš, nei galbūt daugelis politikų nėra anksčiau susimąstę. Transformuojantis meno poveikis egzistuoja, bet kaip menas transformuoja žmones? Ar visada taip, kaip tikisi ir norėtų matyti politikai?

Jau Platonas, kuris skyrė racionalų ir iracionalų sielos pradus, teigė, kad iracionalusis pradas užvaldo žmogų, skaitantį poeziją ar stebintį spektaklį. Platonui tai buvo neabejotinai neigiamas meno poveikis. Filosofas ypač baiminosi dėl meno poveikio jautrioms jaunoms sieloms.

Šios Platono idėjos atrandamos ir vėlesniuose raštuose. Sieloms pražūtingas meno poveikis plačiai aptariamas viduramžių krikščionių filosofų darbuose, o XVII amžiuje jas išplėtojo J. J. Rousseau. Bet įdomiausia, kaip Platono idėjos atrandamos šiais laikais.

Daugelis politikų įvertina galimą meno žalą jaunimui. Dėl to valstybėse veikia tam tikra cenzūra - kūrinių, ypač filmų, suskirstymas pagal tinkamumą jauno amžiaus žmonėms. Bet nemažai mąstytojų dalinasi mintimis, kad menas žalingas visuomenei iš esmės. Ir čia galima pažerti labai įdomių citatų.

Visų pirma, egzistuoja nuomonė, kad menas atitraukia žmonių dėmesį - nuo realybės, nuo tikrų problemų, nuo moralinių isipareigojimų. Pvz., S. Kierkegaard įsitikinęs, kad estetinis išgyvenimas (atvirkščiai mano mintims šio straipsnelio pradžioje) susijęs su pačiais žemiausiais žmogaus instinktais - jausmingumu, aklu malonumo ieškojimu. Kierkegaard mano, kad kurdamas ar mėgaudamasis menu žmogus bėga nuo realybės ir tiesiog daro nusikaltimą pasiduodamas vaizduotei - "poetizuodamas vietoje to, kad būtų." Kierkegaard mintys labai sutampa su Rousseau dar XVII amžiuje išsakyta nuomone, jog menas - "tai brangaus žmogaus laiko žemėje gaišimas", ir kad šis laikas turėtų būti skirtas aukštesniems įsipareigojimams - darbui, šeimai, visuomenei. Rousseau taip pat įsitikinęs, kad išgyvendami užuojautą išgalvotiems herojams, žmonės patiria apgaulingą pasitenkinimo jausmą, kuris leidžia jiems užmiršti realaus pasaulio sielvartus ir moralines pareigas realybėje. Labai panašias mintis atkartoja Steiner 1996 metais rašydamas: "Karaliaus Lyro verksmas atskiria mus nuo tikrų verksmų gatvėje, o klausydami Debussy muzikos galime neišgirsti, kaip aukos vežamos į Dachau ir Miuncheno priemiesčius."

Steiner neveltui užsimena apie holokaustą. Ši tema, atrodo, tapo viena iš pagrindinių atramų kvestionuojant "civilizuojantį meno poveikį." 1974 Theodor Adorno drąsiai teigia, kad "rašyti poeziją po Aušvico yra barbariška." Po holokausto ypač garsiai klausiama - ar meno supratimas ir pomėgis išugdo altruistiškesnę asmenybę? Ar "kultūriškai išprusę" žmonės jau savaime morališkai pranašesni už "neišprususius"? Būtent atsakymą "taip" šiais laikais stengiasi įpiršti praktiškai visų šalių vyriausybės. Privalomas meninis ugdymas nuo vaikystės; nemokami muziejai, knygos, teatro bilietai - stengiantis padarytų meną prieinamą visiems; "meno terapija" socialiai atskirtiems visuomenės sluoksniams... Tokios ir daugelis kitų priemonių stengiantis įgyvendinti "civilizuojančią meno misiją."

Bet ar nepasėja aukščiau išvardinti argumentai bent mažytės abejonės? Juk ir Hitleris ne tik pats dievino menus, bet ir buvo šventai įsitikinęs jų civilizuojančia misija...