stebiu aš čia visokius žmones, arba skaitau apie juos, ar ką nors jų. ir atrodo - visa, kas įdomaus, kas turi išliekantį skonį ir vertę gimsta iš to, kaip jie, tie žmonės, taip sakant prisidirba. po to, kai prisidirba, jie mušasi į krūtinę, analizuoja, gailisi, bando ištaisyti padėtį, nepavykus - ieško kitos išeities ir galų gale susitaiko su susiklosčiusia situacija. jie mažai galvoja prieš prisidirbdami, jie puola kažkur stačia galva, jie tikisi geriausio net jei tai logiškai neįmanoma, tikisi kaip nors išsipainioti iš painiavos, į kurią savo noru veliasi. jie elgiasi neracionaliai, nelogiškai, griežčiau tariant - kvailai. bet paskui iš prisidibimo gimsta istorijos, kurios gauna oskarus, palmių šakeles ir nobelius. jie leidžia sau gyventi gyvenimą, kuris yra tikras ir grynas. pilnas ne visada apgalvotos drąsos, ne visada pamatuoto ryžto, nesuplanuotos aistros. nesivadovaujantis giminių patarimais ir delfi komentarais. tikras, vienintelis, jų gyvenimas.
ne visi prisidirbę, aišku, pretenduoją į oskarą. bet jau tikrai į jį nepretenduoja tie, kurie prisidirbti bijo. jie nekuria gyvenimo, nes taip niekada ir nepradeda grauždamiesi iš anksto. jie stovi vietoje, šalti, sustingusiomis, visose nuotraukose vienodomis šypsenomis, įkalinti situacijose, kurias bijo keisti.
stoviu pirmąkart su pačiūžomis ant ledo. slidu, nestabilu, judėti pirmyn bijau, bet stovėti vietoje šalta.
jei liksiu stovėti, sušalsiu į ledo stulpą, nors sustingę kalenantys dantys kai kam ir gali atrodyti kaip šypsena.
jei čiuošiu, turbūt krisiu, gal net užsitaisysiu mėlynę. bet prisidirbusi, tikrai tikrai atsikelsiu, pasitaisysiu kepurę ir linksmai nusišypsosiu. jau būsiu patyrusi ir supratusi kažką naujo. nusišypsosiu, nes gyvenu gyvenimą, ir jis yra gražus.
taigi čiuožk, E. dar visai ne per vėlu tau pradėti.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą