Apie tai, kur randama praeitis

Billie Jean is not my lover, she's just a girl who claims that I am the one - pradėjau linksėti į taktą Lietuvos radijo grojamai melodijai šiandien per pietus. Energingas linksėjimas buvo susijęs su vaizdu, kurį prieš akis iškėlė šis senas M. Jacksono hitas. Keltas į Kopenhagą, naktis, audra ir aukštyn žemyn siūbuojantis laivo denis. Tokia naktis, kai sėdint pykina, stovint pykina, o gulint kajutėje pykina visų labiausiai. Išeitis iš pykinančios padėties atsirado kažkaip savaime - gera kompanija, keletas gerų gurkšnių Campari iš Duty Free ir kojos jau pačios kilnojasi laivo diskotekoje. Čia pat išrandami nauji šokių žingsneliai: "žemyn" ir "aukštyn" - atitinkantys kelto judėjimo kryptį. Susilieti su laivo ritmu ir linksma, ir pykinimo problemos pamirštos. Atrasta harmonija su aplinka, taip sakant. Billie Jean, tuo tarpu, atspindėjo skandinavų potraukį "senienoms" muzikoje ir dažnokai kartojosi tą vakarą. Na sutikite, šokti pagal jį visai nėra blogai, tiesa? ;)

Billie Jean is not my lover... - dainavo penktą ryto besiskirstantys paskutiniai šokėjai, kai jau snūduriavau savo kajutėje.

Audringa naktis kelte - tai prisiminimas. Viena atkarpėlė iš brangaus (visomis prasmėmis) studijų Osle pusmečio. Nors jau praėjo metai nuo jų pabaigos, neretai patiriu "drugelius pilve" apie Oslą pagalvojusi. Tada "užsikabinu" ir prasideda prisiminimų popietė, diena, savaitė... ilgesnis ar trumpesnis Oslo ilgėjimosi periodas.

Kiek anksčiau būdavo priemonių, kuriomis naudodamiesi mus užkabindavo, įsukdavo, įsupdavo, įtraukdavo prisiminimai? Mano galva, tos priemonės - tai muzika, nuotraukos, galbūt pačių nufilmuotos vaizdajuostės (nors visada abejojau, ar žmonės jas kada nors žiūri), atsitiktiniai priminimai spaudoje, TV?

Dabar gi yra internetas. Nežinau kaip jums, bet man tai tapo pagrindine priemone išgyventi savo silpnybę prisiminimams ir begėdiškai pasiduoti jai. Internete galiu rasti filmuką apie mūsų nuotykius, sukurtą Erasmus kolegų. Internete yra visagalis Facebookas, kur braukdama sentimentalią ašarą galiu vis iš naujo žiūrėti savo ir kitų erasmusiečių sudėtas nuotraukas iš bendro gyvenimo. O kur dar sugyventinių galerijos Picasoje, blogai... Be to, kažką primenančią dainą galima išgirsti ne tik atsitiktinai, bet ir beveik šviesos greičiu susirasti Youtube. Internetas dabar apima visas mano anksčiau išvardintas prisiminimų stimuliavimo priemones. Tai lyg kokia galimybių prisiminti matrica, kur galimybės realizuojamos pelės paspaudimu.

Dar daugiau. Naudodamasi internetu aš ne tik gyvenu prisiminimuose, bet ir stebiu tęsinį. Štai pažįstami A. ir R. semestrą Osle leidžia po manęs. Žiūrinėju jų nuotraukas tame pačiame Facebooke ir kutena paširdžius, kai matau - ir aš buvau čia - šitoje įlankoje, šitame kiemelyje, šitoje klasėje, sėdėjau ant šito suoliuko prieplaukoje, gėriau tą patį alų už tiek pat kronų tame pačiame bare, rotušė vis dar tokia pat bjauri, bet oho, jie jau baigė statyti naująją operą, ir pala pala - ar tik ne toje pačioje virtuvėje mes sėdėdavom, kai susirinkdavom pas Emą? Na, bent jau užuolaidos tikrai tos pačios.

Pasiduodu šių nuotraukų sukeltam paširdžių kutenimui, o internetas mane vilioja vis toliau. Jis siūlo "related videos" atrastam mūsų Erasmus filmukui ir aš šypsausi peržiūrinėdama vėliau Osle studijavusių, visai man nepažįstamų studentų veidus ir nuotykius. Jie eina, stovi, šoka ten, kur mano pėdos žengė. Aš einu kartu su jais. Paskui imu į paiešką suvedinėti mylimų Oslo vietų pavadinimus ir stebiu jų gyvenimą be manęs. Belleville, Sognsvann, Narvessen, T-baner, Vigelands park, Bygdøy, Karl Johans Gate, Majorstuen, Sogn, Kringsjå ir taip toliau ir taip toliau... dar vienas pusdienis noro įlįsti į monitorių, į tas nuotraukas, filmukus, dainas ir ne tik akimis, bet ir visa esybe atsidurti ten - kur žolė žalesnė :).